Draugai








 
 



Eglė Kačkutė. Būti savo istorijos autore, ne tik heroje

2016-02-05


 

 

Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja / Dalia Staponkutė. – Vilnius: Apostrofa, 2014. – 217 p. – ISBN 978-9955-605-84-3

Pirmasis man į rankas patekęs Dalios Staponkutės tekstas – 2003 metų „Motinų tylėjimas”, kurio įvaizdžių koliažas ir emocinė įtampa paliko didelį įspūdį. Tuomet ketinau kurti šeimą su kitataučiu, leistis į didžiausią gyvenimo nuotykį, kuriame sunku buvo numatyti sunkumus, juo labiau liūdesį ar netektį, todėl tekstą perskaičiau kaip perspėjimą, kad jų rasis ir kad jie bus susiję su vaikų kalba ir tapatybe (apie savo tapatybę tuomet dar negalvojau). Tą „Šiaurės Atėnų” numerį įsidėjau į stalčių, su kiekvienu kraustymusi vežiausi kartu, kol galų gale, po dešimties metų, kai jau ir mano pačios, ir mano auginamo „diogeno” („diogenas – dvigubos tapatybės žmogus, kilęs iš mišrios santuokos” (p. 117) kalbos ir tapatybės klausimai neatidėliotinai prašėsi atsakymų, vėl tekstą perskaičiau, tik jau analitiškai ir problemiškai. Iki šiol manau, kad tai vienas geriausių Staponkutės tekstų, lietuvių ir pasaulio literatūrai padovanojęs tylinčios motinos įvaizdį. Šis reiškinys egzistuoja ir kitose kultūrose, o jo reprezentacijos – kitų kalbų literatūrose, tačiau Staponkutė jam sugalvojo iškalbingą ir skambų pavadinimą bei aprašė emigracijos iš Lietuvos kontekstą, kuriame kai kurios motinos „tyli” nesąmoningai norėdamos, kad vaikai ir nesuprastų jų praeities arba, kaip rašoma naujausioje Staponkutės knygoje, išsaugotų lietuvių kalbą, kultūrą ir užtikrintų tolesnį jų egzistavimą. Abiem atvejais tylėjimas yra trauminis ir sugestijuoja galingą autorės / pasakotojos (šią formulę skolinuosi ir Manfredo Žvirgždo straipsnio „Kalbos sala ir visatos klegesys” „Naujajame Židinyje- „Aiduose”) kultūrinį įsišaknijimą.

Knyga „Iš dviejų renkuosi trečią” išėjo jau man priėjus prie šių išvadų ir patvirtino paskutinę įžvalgą, kuriai minėtoje esė dar trūko argumentų. Nuo to laiko, kai perskaičiau pirmą Staponkutės tekstą, toliau sekiau jos kūrybą internete, mėgavausi pirmąja knyga „Lietumi prieš saulę”, nors ir maniau, kad poetiniams jos tekstams trūksta konteksto. Perskaičiusi pirmąją knygą ilgai žiūrėjau į autorės nuotrauką viršelyje, kurioje už saulės nutvieksto besišypsančio Staponkutės veido plyti egzotiška Nikosija, į kurią tekstas tąkart nepakvietė. O štai antroji knyga – taip. Iš jos sužinome, kaip ir kodėl Staponkutė ten atsidūrė, ką pradžioje veikė, kaip kūrėsi, kaip dalijo laiką tarp Kipro ir Lietuvos, ką veikė Lietuvoje ir t. t. Ji užpildo ankstesnės kūrybos atvertas pilkąsias zonas, paaiškina, kur ir kodėl vyko ankstesnių esė veiksmas, ir tas vietas nuspalvina puikiausiomis spalvomis, joms suteikdama tapybinio itensyvumo. Tačiau labiausiai nustebino emocinis knygos turinys ir svoris. Joje viso pusamžės moters gyvenimo pasirinkimai – jų priežastys, realybė ir pasekmės. Tai suaugusios, atviros, patirties nesibodinčios, eksperimentuoti nebijančios, autonomiškos, nuolat akistaton su būtimi stojančios moters knyga, pasakojanti apie savo gyvenimo principą, kurį pati apibrėžia taip: „Nepaisant patirties, Aš lieka kūdikis, trapus ir nekaltas, visados – pradžia ir nuotykis, visados nesaugiai jaunatviškas, neapgintas, ieškantis” (p. 145).

Apie šią knygą jau parašyta daug ir gerai. Beveik visi recenzentai didžiausia knygos vertybe laiko rafinuotą, poetinį jos stilių, puikiai valdomą sintaksę ir tai, kad „žanru priartėjama prie klasikinės esė” (Mantas Tamošaitis, „Specifinis kūrybiškumo receptas”, Naujasis Židinys-Aidai). Ši forma tikrai esmingai susijusi su turiniu. „Routledge Companion to Experimental Literature” (2012) rašoma: „Eksperimentinė kalba yra sąlygiška literatūros diskurso naujovė, tačiau jei ieškotume gilių istorinių šaknų, pasiektume šešioliktą amžių ir Michelį de Montaigne’į, kuris savo beprecedenčiam minties eksperimentams proza apibūdinti vartojo essais terminą sąvokų „išmėginimas, išbandymas” arba ”pastanga” prasme.” Antrosios Staponkutės knygos tekstai taip pat yra minties ir tapatumo eksperimentai proza. Šiauliuose gimusi, Nikosijoje gyvenanti, už kipriečio ištekėjusi, paskui su juo išsiskyrusi, dvi Kipre gimusias dukteris užauginusi, lietuviškai su jomis kalbanti, lietuviškai kurianti rašytoja, filosofė, dėstytoja, vertėja yra žmogus-eksperimentas, lietuvių kultūroje įgavęs Staponkutės pavidalą. Tai tapatumas, kuris negali būti įrašytas į jokį jau egzistuojantį tapatybės diskursą, todėl, rasdamasis pats, susikuria ir savo diskursą. Esu tikra, kad Staponkutės sukurtas lietuvės klajoklės pasakojimas jau yra ir dar bus paveikus ne vienai kartai.

Žanro požiūriu ši knyga dar priskirtina autofikcijai. Šio subžanro kūriniuose prasmė kuriama trinant ribas tarp teksto ir gyvenimo.  Moterims jis toks parankus todėl, kad leidžia artikuliuoti t.y. kultūroje, diskurse, viešumoje įtvirtinti naujus tapatumus, taip juos padarant prieinamus pačioms rašytojoms ir plačiajai visuomenei. Autorė / pasakotoja gyvena, apmąsto ir aprašo tai, ką išgyvena. Be jos išgyvenimų neatsirastų tekstai, tačiau rašomi jie sykiu kuria ir jos gyvenimą, įteisindami tik jai būdingą buvimo pasaulyje būdą, smarkiai pranokstantį asmeninio mito ribas. Ši tekstinė praktika susijusi su tuo, kad per pastaruosius keturis dešimtmečius Vakarų pasaulyje moterys tapo savo gyvenimų ir tekstų subjektais, o ne objektais ir ėmė artikuliuoti patirtį, kuriai tradiciniuose žanruose ir literatūros formose nebuvo vietos. Staponkutės gyvenimas ir kūryba neabejotinai priklauso šiam kultūriniam ir pasaulėžiūriniam kontekstui. „Norėjosi [...] būti savo asmeninės istorijos autore, ne tik heroje” (p. 26), – rašo ji.

Knygoje telpa įspūdingas moters tapatumų spektras – motinos, žmonos, anūkės, dukters, draugės, meilužės, filosofės, rašytojos, keliautojos, emigrantės iš Rytų Europos, eruditės, mokslininkės, vertėjos. Kaip motina, autorė / pasakotoja moko kiprietes dukteris lietuvių kalbos, Lietuvoje veda jas „pas lietų (esė „Pas lietų”)”, slaugo susirgusias, kremtasi dėl ryšio su paaugliškai „prieš lietuvių kalbą” sukilusia dukterimi, augina vaikus mišrioje šeimoje, kuri skiriasi nuo gimtosios ne tik tuo, kad joje daugiau kalbų ir kultūrinių priklausomybių. Ji skiriasi ir požiūriu į pačią šeimą, kuris išryškėja esė „Geriausia pasaulyje uošvė”, nagrinėjančioje žmonos, anūkės ir dukters tapatumus. Apie juos tame pačiame tekste kalbama neatsitiktinai – moters tapatumas perduodamas per motinos liniją ir pasaulėžiūrinė močiutės, motinos ir dukters jungtis yra chrestomatinė visų moters savimonės problemas keliančių tekstų dalis. Mama autorei / pasakotojai sakiusi, kad „svarbiausia moteriai – geras vyras”, jis – „svarbiausia moters gyvenimo dalis” (p. 63), o ji pati, kaip ir Babytė, kuriai „vyras moters gyvenime – praeivis” (p. 63), vyro vietos savo gyvenime niekaip neapibrėžia, nes, priešingai nei tėvai ir vaikai, jis ne taip įpareigoja ilgalaikiais atsakomybės ryšiais. Kita vertus, šioje knygoje (ir moterų pasakojimuose apskritai) vyras yra vienas svarbiausių gyvenimo ir siužeto variklių, Staponkutės pasaulyje jis toks pats reikšmingas kaip profesiniai siekiai, interesai ir ambicijos. Ji rašo: „Jei sakyčiau, kad mano Kipras prasidėjo Piteryje, neapsirikčiau, jei sakyčiau, kad Piteris prasidėjo Šiauliuose, irgi neapsirikčiau” (p. 73). Į Piterį studijuoti filosofijos ji išvyko skatinama šviesaus mokytojo, ten sutiko kiprietį Christantos, vėliau už jo ištekėjo ir išvyko iš Šiaulių, nes, kaip rašoma knygoje, be to tada negalėjo gyventi (p. 82). Taigi, sunku dabar atskirti, meilė filosofijai ar tiesiog meilė, o greičiausiai nuostata leistis gyvenimo vedamai ją atviliojo į Kiprą. Sakinys: „Mano išvaikščioti Piterio gatvių paraleliniai takeliai, įsivaizduoti upių kanalai antrininkai, klastingi keliukai ir vaiduokliškos jų konfigūracijos yra arčiau to, ką šiandien vadinčiau savo gyvenimo žemėlapiu, negu vienas tiesus padangių kelias iš šiaurės į pietus ir atgal” (p. 83) - tai patvirtina, sykiu sveikai komplikuodamas šiuo metu Lietuvos žiniasklaidoje, manau, ir sąmonėje vyraujantį šabloninį užsienyje gyvenančias lietuves apibūdinantį diskursą: „Jeigu emigrantė, tai reikia nurodyti, kokia – ekonominė, politinė, dvasinė, meilės ar kt.” (Renata Šerelytė, „Pasirinkti iš dviejų ar trijų”, Literatūra ir menas). Knygoje autorė / pasakotoja iškyla ir kaip mąstytoja, filosofė (ne veltui literatūros tyrinėtojas Žvirgždas jos prozą vadina „meistriškai sukaltais aforizmais”), galvojanti balsu ir skaitytojui atverianti savo mąstymo tėkmę: „galvoju (per daug galvoju; turbūt vienintelė sritis, kuri nepaiso ekonominių svyravimų, yra galvojimas – galvok, kiek nori)” (p. 121), ir kaip rašytoja, kuri dalijasi sau svarbiomis metaforomis, pasakoja apie jai rūpimas knygas ir jų kūrėjus.

Knygoje itin aktualizuojamas kultūrinis-nacionalinis autorės / pasakotojos tapatumas ir jį supantis dviejų tėvynių mitas, kurį nuosekliausiai aptaria visi knygos recenzentai. Jie pasidalija į dvi stovyklas – tuos, kurie tėvynių klausimą sprendžia pasitelkdami binarinę logiką, ir tuos, kurie ją mėgina apeiti. Pirmajai grupei būdingas namų, bendruomenės ir priklausymo jai opozicijos – nepritapimo akcentavimas: „tarp šių dviejų tėvynių įsiterpia trečioji – nepritapimas” (Marius Burokas, „Troleibusai, diogenai ir Mickevičius”, lrytas.lt) arba „tai yra nė prie vienos kultūros nepritapusio, tačiau abiem tarpininkaujančio žmogaus būsena” (Mantas Tamošaitis, „Specifinis kūrybiškumo receptas”, Naujasis Židinys-Aidai). Antrosios grupės komentatoriai trečiąją Staponkutės knygoje nubrėžtą priklausomybės erdvę įvardija kaip kalbos, kūrybos arba nomadinio subjekto tapatybės teritoriją, pvz.: „Kalba, tapatybė [Staponkutei] nėra savaiminė duotybė, o tam tikra pastanga, „pasidaryk pats“ užduotis, skatinanti apsispręsti komunikacijai ir kūrybai” (Žvirgždas). Pirmąją šios autorės knygą aptardama literatūros tyrinėtoja Dalia Satkauskytė rašo, kad „Dalia Staponkutė, Kipro universitete dėstanti literatūros teoriją, emigranto situaciją reflektuoja konceptualiai – pokolonijinės teorijos studijų ir kultūrinio vertimo („neįmanomo, bet būtino”) problematikos kontekste” (Satkauskytė, „Egzilinė (ne)tapatybė naujausioje lietuvių emigrantų litertūroje”, Oikos). Tačiau Satkauskytė atkreipia dėmesį ir į tai, kad pokolonijinės teorijos taikymas lietuvių emigrantų literatūrai yra probleminis, nes tos toerijos aptariami hibridiniai subjektai ir tapatybės visuomet yra tos pačios imperijos produktai, o dabartiniai lietuviai išeiviai į savo aprašomas kultūras pateko palyginti vėlai, dažniausiai jau suaugę ir susiformavę sovietinėje hibridinėje erdvėje. Vis dėlto Satkauskytė teigia, kad iš visų Lietuvos emigrantų rašytojų Staponkutė liudija „greičiausią emigracinį tapsmą”, t. y. demonstruoja didžiausią tapatybės hibridiškumo laipsnį, nors jos, kaip ir kitų emigrantų, kūrybai būdingesnis paliktos tėvynės ilgesys nei naujos hibridinės tapatybės šlovinimas. Minėtas Satkauskytės straipsnis rašytas 2011 metais ir jame aptariama ligtolinė Staponkutės kūryba. Man atrodo, kad antrojoje Staponkutės knygoje nostalgijos jau kur kas mažiau, o intensyvios, įvairiomis autorės / pasakotojos sugertomis kultūromis ir kultūrinėmis pasaulėjautomis persmelktos trečiosios erdvės, kurioje renkamasi gyventi, – daugiau. Toji erdvė ir joje besiskleidžiantis tapatumas knygoje tokie organiški, kad Šerelytė suabejoja pačiu pasirinkimo faktu: „Išeitų, kad ir tos trečiosios rinktis nebūtina – juk ir taip esi keliose šalyse iš karto. Taigi ir pats žodis ”pasirinkimas” nebetenka prasmės.”. Iš tiesų, gal esant keliose ervėse tuo pačiu metu (Lietuvoje, Kipre ir dar kur nors darbo reikalais) dingsta pasirinkimo atsakomybė, prasmė ir pats pasirinkimas? Manau, kad ne, tik iš binarinio „arba–arba” jis tampa nepaliaujamu „o kas toliau?”.

Visai neseniai anglų rašytoja Jenny Diskey apie Doris Lessing romaną „Auksiniai užrašai” rašė, kad tai romanas apie moteris, kurios „iš tikrųjų gyveno savo gyvenimus” („A Reparation of Her Choosing”, London Review of Books). Priminsiu, kad jo veiksmas vyksta šeštojo dešimtmečio pabaigos ir septintojo pradžios Anglijoje, kur moterų gyvenimo ir tapatumo pasirinkimai su retomis išimtimis svyravo tarp žmonos-motinos-meilužės ir sekretorės. Lessing, kaip ir jos romano herojės, žinome, nesirinko nei to, nei to, tačiau jos vis tiek rinkosi – eksperimentuoti su savo gyvenimais, rašyti, keliauti, priklausyti komunistų partijai, sužinojus apie Stalino nusikaltimus, iš jos išstoti, medituoti, leistis į meilės ir sekso nuotykius, savaip auginti vaikus, t. y. gyventi ne pagal iš anksto numatytą gyvenimo trajektoriją, visuomenėje priimtas normas, o intuityviai žengiant žingsnį po žingsnio. Kalbant apie knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią” kuriamą tapatumą, vaizduojamą moterį ir jos pasirinkimus, man atrodo, ji artima Lessing ir jos herojėms. Tai moteris, visų tapatumų požiūriu pasirinkusi gyventi savo gyvenimą, po kiekvieno žingsnio ir įgytų kultūrinių įgūdžių rinktis vis iš naujo, nepaisant patirties nuolat būti kūdikiu, nepaliaujamai tapti, iki galo priklausant tik sau pačiai, savo gyvenimui ir savo egzistencijai. O juk tai ir yra tikroji filosofės laikysena… ar ne tiesa?


Recenzijų konkursas.

 

 

 

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.