Draugai

 
 

 




Vytautas Kaziela: „Rašymą priėmiau kaip savo kuklią misiją“
2019-11-14



„Rašymą priėmiau kaip savo kuklią misiją“, – sako uteniškis vyresniosios kartos poetas Vytautas Kaziela, kurio knyga „Alyvmedžiai“ yra įtraukta į 2019 metų penkių geriausių lietuvių poezijos knygų sąrašą.


Ne vien apie poezijos gijas, bet ir apie autoriaus leidybinę bei žurnalistinę patirtį, klausimus uždavė literatūros kritikas Ramūnas Čičelis.
 

Pradėkime interviu nuo Jūsų poezijos kontekstų. Vienas svarbesnių Jūsų dabartinių viešųjų vaidmenų yra lietuvių poezijos almanacho „Atokios stotys“ redagavimas. Kokios tai patirtys? Kokį savosios poezijos kontekstą regite kasmet sudedamoje ne centruose esančių poetų kūryboje?

Almanacho idėją brandinau gana seniai. Sutikime, kad sostapilyje ir periferijose gyvenančių  rašytojų situacija yra labai skirtinga. Vilnius yra ta vieta, kur gyvena ne mažiau septyniasdešimties procentų rašytojų. Jie susitinka, jei ne kasdien, tai bent kartą per savaitę, bendrauja, diskutuoja. Taip atsiranda ryšiai. Yra galimybė, kad pažįstamas rašytojas, dirbantis redaktoriumi viename ar kitame literatūriniame ar kultūriniame leidinyje, pasiūlys tau parengti publikaciją jo vadovaujamame leidinyje. Tačiau septyniasdešimt procentų nėra šimtas, jei kalbame apie lietuvių literatūrą. Gyvendamas periferijoje, kad būtum pastebėtas, turi leisti kur kas geresnes knygas. Viskas bus gerai, jei tavo knyga bus literatūrinis įvykis, bet jei knyga bus panašaus lygio kaip kitų, ji paprasčiausiai liks nepastebėta. Yra tokių autorių, kurių nebuvo galima nepastebėti. Tai – Stasys Jonauskas, Vytautas Stulpinas, Stasys Stacevičius. Gal dar vienas kitas. Kantrybės taurė persipildė tada, kai „Poezijos pavasario“ almanachas buvo pradėtas sudarinėti iš per metus literatūrinėje spaudoje pasirodžiusių publikacijų. Pažįstu nemažai autorių, kurie rašo labai nedaug. Jų publikacijos literatūrinėje spaudoje pasirodo ne kiekvienais metais. Keletą per metus parašytų eilėraščių jie saugodavo būtent „Poezijos pavasario“ almanachui. Juk ši publikacija – prestižo reikalas. Ne veltui jis yra laikomas šiuolaikinės poezijos antologija. Bet kokia tai antologija, jei bent jau keturiasdešimt procentų kūrėjų lieka už borto? Pradžioje galvojau apie vienkartinį leidinį, bet, kai sudariau pirmąjį almanachą „Atokios stotys“, pamačiau, kad gavosi solidus leidinys. Net pats nustebau, kiek daug įdomių, savitų kūrėjų gyvena Lietuvos periferijose. Dauguma jų nepelnytai užmiršti ar nepastebėti. Ir susitaikę su tokia padėtimi. Bet tai nenormalu, ypač jaunų autorių atžvilgiu. Sakyčiau, man, Viktorui Rudžianskui, Robertui Keturakiui, Petrui Panavui, Reginai Katinaitei-Lumpickienei ir dar kai kuriems autoriams gal ir nereikia šito almanacho, bet jis reikalingas rečiau girdimiems – Virginijai Žvarėlaitei, Rasai Milerytei, Justui Jasėnui, Mindaugui Švėgždai ir kitiems. Juos reikia rodyti. Jie verti, kad į juos būtų atkreiptas kritikų dėmesys, kad juos įsimintų skaitytojai. Kai susitinkame per „Atokių stočių“ pristatymus, aš raginu visus: rodykite save, nes niekas kitas to už jus nepadarys. Ką tik išėjo devintasis „Atokių stočių“ almanachas. Galima jį ignoruoti, nepastebėti, bet jis yra kaip lietuvių literatūros reiškinys. Manau, kad jis pelnytai gali būti dedamas šalia „Poetinio Druskininkų rudens“ ir „Poezijos pavasario“ almanachų. Visi trys labai skirtingi, bet visi kartu geriau atspindi lietuvių literatūros procesus.

Vadovaujate Utenos leidyklai „Kamonada“ ar sutiktumėte su teiginiu, kad tai – viena rimčiausių Rytų Lietuvos poezijos leidyklų (netrumpa leidybinė istorija leidžia tai sakyti)?

Leidyklų mūsų regione nėra daug. Žiūrėdamas į autorius, kurie leidžia knygas mūsų leidykloje, galiu pasakyti, kad mūsų regiono autoriai sudaro gal šiek tiek daugiau negu pusę. Kita dalis autorių yra iš kitų regionų ir netgi Vilniaus. Manau, svarbiausia bet kurioje leidykloje yra geri redaktoriai. Turiu puikias padėjėjas – Reginą Katinaitę-Lumpickienę ir Rasą Milerytę. Kai kurios leidyklos neturi nuolatinių redaktorių. O retkarčiais prisikviečiamas žmogus niekada nebus toks, koks nuolat dirbantis, kuriam ne paskutinėje eilėje yra leidyklos prestižas. Rimčiausia ar ne rimčiausia – nežinau. Galbūt. Ne man apie tai spręsti. Mūsų tikslas padėti autoriui, kad knyga atitiktų bet jau minimaliausius reikalavimus. Pastebėjau, kad kuo geresnis autorius, tuo lengviau su juo dirbti, tuo lengviau jis sutinka su redagavimu. Kartu tai ir savotiška mokykla autoriui, nes neretai jam trūksta supratimo, žinojimo ir kitų elementarių dalykų. Patyręs redaktorius gali daug duoti, ypač pradedančiam autoriui. Esame išleidę ir žinomų autorių – Reginos Katinaitės-Lumpickienės, dabar jau šviesios atminties prozininko Kęstučio Arlausko ir daugelio kitų autorių knygų, bet ne mažiau didžiuojuosi Mindaugo Švėgždos, Virginijos Žvarėlaitės, Ingridos Liutkevičiūtės knygomis bei Utenos ir Molėtų krašto visų laikų poetų antologijomis. Yra tik vienas blogas dalykas, kad regionuose veikiančioms leidykloms knygų leidybai beveik neįmanoma gauti valstybės finansavimo. Ir visai nesvarbu, koks būtų autorius. Gal ir supykdysiu didžiųjų leidyklų žmones, bet turiu pasakyti, kad valstybinė leidybos politika žlugdo lietuvių literatūrą. Skirti finansavimą verstinėms knygoms nėra normalu. Tai komercinis dalykas. Nobelio premijos laureatų bibliotekėlę galima leisti ir be valstybės paramos. Valstybė turi finansuoti lietuvių autorių knygų leidybą lietuvių kalba ir jų kūrybos vertimus į užsienio kalbas.

Turite solidžią žurnalistinę patirtį, dirbant įvairiuose Lietuvos periodiniuose leidiniuose, redaguojant Utenos periodinę spaudą. Kaip apibrėžtumėte žurnalistikos ir poezijos santykį? Ar tikrai šios sritys yra niekaip nesusisiekiančios ir niekaip nesusijusios?

Mano stažas žurnalistikoje beveik 40 metų. Tai susisiekiančios sritys. Ar tai gerai? Ir taip, ir ne. Intensyvus žurnalistinis darbas nualina. Berods, Valdemaras Kukulas yra pasakęs, kad žmogus turi kažkokį energijos kiekį. Kokį kiekį atiduodi darbui, šeimai ir kitiems dalykams, tokį energijos kiekį atimi iš kūrybos. Arba atvirkščiai. Čia jau kaip susidėlioji prioritetus. Buvo laikas, kai reikėjo statytis namus, auginti vaikus. Reikėjo daug dirbti ir uždirbti. Kūryba buvo pastumta į antrąjį planą. Be to, juk žinote šiandieninę spaudos situaciją – dirbi daug, uždirbi mažai. Kita vertus, žurnalistika duoda daug neįkainojamos gyvenimiškos patirties. Niekur kitur dirbdamas tu nejaustum viso to, ką jauti dirbdamas žurnalistikoje. Gyveni lyg uždėjęs ranką ant pulso, matai visus tuos procesus, kurių nemato kiti. Sutinki ne tik daug nuostabių žmonių, bet ir jauti didelį skausmą, matai nuopuolį ir nužmogėjimą. Praėjo gal jau daugiau nei 30 metų, o aš kaip vakar prisimenu apsilankymą vienoje šeimoje ir tris dienas nevalgiusių vaikų akis. Rašydamas pirmąsias dvi knygas tu gali žaisti, konstruoti, vėliau gyvenimiškosios patirties niekas nebepakeis. Per gyvenimišką patirtį atsiveria pasąmonė. Ten sukaupta daug žinių. Manau, per pasąmonę mes galime prisijungti prie tautos, žmonijos, o gal net visatos atminties ir informacinių klodų.

Jūsų eilėraščių knygos leidžia kalbėti apie savotišką rytų aukštaičio mąstymo, pasaulėvokos kodą. Kaip jį apibūdintumėte? Kaip žmogus įsivietina Jūsų eilėraštyje?

Tai buvo jaučiama ankstyvojoje mano kūryboje. Ir nieko čia keisto, nes kūrybinio kelio pradžioje didžiausią įtaką man darė aukštaitiškoji lyrikos tradicija. Aš užaugau veikiamas Pauliaus Širvio, Antano Miškinio, iš dalies ir Jono Strielkūno poezijos lauko. Be to, ir pats laikotarpis buvo toks, kad norėdamas išlikti, turėjai atsiremti į tradiciją. Po to stengiausi to atsikratyti. Man atrodo, kad knygose „Vieta ir kiti nutylėjimai“, „Alyvmedžiai“ to aukštaitiškumo beveik nebeliko. Šitos knygos galėjo būti parašytos Skandinavijoje ar Balkanų šalyse. Įsivietinti svarbu jaunam žmogui. Galbūt nuskambės keistai, kad subrendusiam žmogui labai svarbu atsisakyti priklausomybių. Netgi tokių kaip tautiškumas. Jis labai svarbus, kol esame gyvi. Tai mus sujungia, įkvepia dideliems darbams. Į mirtį išeiname vieni ir nuogi. Negalime prisidengti kūnu ar tautiškumo vėliavomis. Išeidamas tu tampi (arba ne) Dievo žmogumi.

Man regis, viena svarbiausių Jūsų poetinio kelio dominančių yra pusiausvyra tarp išminties ir elipsės, kalbos ir tylos. Ar tikrai poezijos kūryba yra nuolatinė, Antikos ir dar senesnius laikus siekianti harmonijos ir saiko paieška?

Iš tikrųjų taip. Tyla irgi gali kalbėti. Harmonija ir susitaikymas, santūrumas ir saikas – man svarbūs dalykai. Norėčiau, kad žmogus, skaitantis mano kūrybą, galėtų pasakyti: jo tyla man jauki. Gražūs dalykai neateina iš chaoso, gražūs ir prasmingi dalykai ateina iš tylos ir harmonijos. Man visada buvo svarbus kūrėjo santykis su kalba. Kūrėjas mums davė tokį puikų instrumentą – žodį, ir mes negalime juo švaistytis. Kam kartais yra reikalingi žodžiai, jei iškalbingesnė yra tyla? Kritikai kalbėdami apie mano kūrybą dažnai vartoja išminties ar senatvės sąvokas. Kai pirmą kartą išgirdau senatvės sąvoką, net pyktelėjau – aš nesijaučiu senas! Aš net savo devyniasdešimtmetei mamai negalėčiau pasakyti: mama, kokia tu sena! Aš kartais šūkteliu: mama, kokia tu išmintinga! Nors per gyvenimą sutikau daugybę žmonių, kurie buvo seni, nors ir turėjo jauną, gražų kūną ir buvo nugyvenę dvidešimt ar trisdešimt metų. Kai kurie iš jų valgė, vaikščiojo, linksminosi, bet jau buvo mirę. Dabar suprantu ir kritikus – viskas priklauso nuo žiūrėjimo taško. Visi, kurie žiūri į tave – žiūri iš išorės. Mes žiūrime iš vidaus. Taip mes irgi matome senstantį kūną, bet žmogus yra ne tik kūnas, o kur kas daugiau.

Viena ryškiausių Jūsų eilėraščių temų yra susijusi su religiniu tikėjimu. Kokios tikėjimo formos skleidžiasi Jūsų eilėraščiuose? Ar Biblija Jums – reikšmingiausia pasaulio poetinė knyga?

Iš tikrųjų, Šventasis raštas guli ant staliuko prie mano lovos. Aš jį labai dažnai skaitau. Tos pačios ne kartą skaitytos vietos nušvinta vis kitomis spalvomis, o tu atrandi vis kitas tiesas. Tai kurianti knyga, ir tu tampi tos knygos bendraautoriumi. Kiti gal pasakytų, kad svarbiausia pasaulio poetinė knyga yra Koranas. Kiekvienas turime prigimtinį tikėjimą. Ir blaškytis, ieškoti kitų dievų nevertėtų. Tai būdinga tik silpnoms ir jaunoms sieloms. Tikėjimas pritaikytas tam tikrai teritorijai, tam tikroms tautoms ar žmonių grupėms. Juk netgi vaistažolės gydo žmogų, kai jos auga ne toliau nei už 200 kilometrų nuo žmogaus gyvenamosios vietos. Todėl nei svetimos vaistažolės, nei svetimi dievai negali mums padėti. Nesu davatka. Į tikėjimą aš atėjau ne per studijas, o per skaudžias gyvenimiškąsias patirtis. Per jas aš pajutau Dievo veikimą. Didžiausias mūsų trūkumas, kad mes nesugebame atsiduoti Dievo valiai. Mes prašome Dievo pagalbos, bet stengiamės viską pakeisti savo jėgomis. Ir tik tada, kai tu pripažįsti: aš viską padariau, bet nieko nesugebėjau pakeisti, prasideda Dievo veikimas, prasideda pokyčiai tavo gyvenime.
 


Koks yra
Jūsiškis eilėraščių subjekto mirties suvokimas? Kaip Jums pavyksta išvengti teatrališkumo, egzaltacijos ir nederamos ironijos, kai kalbate apie gyvenimo pabaigą?

Kažkada supratau, kad gyvenimas žemėje yra tik matomoji žmogaus gyvenimo kelionės atkarpa. Kas buvo iki to ir kas bus po to, mes nežinome. Išnyrame iš tamsos ir į tamsą panyrame. Bet netikiu, kad tuo viskas pasibaigia. Galbūt po kažkiek laiko mes vėl išeisime į šviesą, vėl kuriam laikui tapsim matomi. Apie mirtį aš kalbu ne todėl, kad pasakyčiau kažką originalaus, o todėl, kad turiu apie tai kalbėti. Tikras krikščionis mirtyje mato ne pabaigą, o perspektyvą. Kai tu esi „ragavęs mirties“, tu negali iš to daryti teatro, juoktis ar tyčiotis. Mirtis visada šalia, ir tu visą gyvenimą mokaisi su ja susigyventi. Mes turime amžinojo gyvenimo viltį. Visa mūsų kelionė yra grįžimas namo. Grįžimas į Tėvo namus. Banali tiesa – reikia numirti, kad taptum nemirtingas. Bet tam reikia subręsti. Nesubrendusi sėkla net ir nukritusi į gerai išpurentą dirvą niekada nesudygs.

Esate daugelio poezijos knygų autorius. Eilėraštis Jums – savirealizacijos būdas ar to pasaulio, kuriame gyvenate įprasminimas? O gal tarp šių nuostatų nėra prieštaravimo?

Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą. Niekada neturėjau laiko apie tai galvoti. Greičiausiai ir viena, ir kita. Kažkada rašymą priėmiau kaip savo kuklią misiją ir daugiau nesukau dėl to galvos. Yra kritikai – jie tegu tai ir aiškinasi. Kalbėdamas apie kritikus, turiu pasakyti, kad jie buvo man teisingi. Ypač gera, kada tave supranta jauni žmonės. Nėra kartų konflikto. Yra tiktai skirtingas žiūrėjimo kampas, skirtingas apšvietimas. Kaip fotografijoje.

Ačiū už interviu.

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
Organizatoriai


 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.