Draugai








 
 



Neringa Mikalauskienė. Dalyvauti gyvenimo eksperimente

2016-01-15

 



 

Eksperimentas gyventi: romanas  / Daina Opolskaitė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 173 p. – Leidyklos „Alma littera“ 2014 m. skelbto pirmojo Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoja. – ISBN 978-609-01-1899-3

Apie Dainos Opolskaitės „Eksperimentą gyventi“ jau esu kalbėjusi per Prano Mašioto vaikų literatūros seminarą. Tuomet analizavau pagrindinės veikėjos gyvenamąją aplinką ‒ vaikų namus ir, vėliau, jos santykį su globėja. Recenziją norisi praplėsti, pasigilinti į siužeto struktūrą, veikėjos charakterį, atomazgos įtikinamumą ir teksto paveikumą. Reikia paminėti, kad bibliografiniame apraše nurodoma, jog tai ‒ romanas, bet dabar „romanu“ linkstama vadinti bet kurį ilgesnį nei apsakymas kūrinį, nors D. Opolskaitės „Eksperimentą gyventi“ tikrai geriau būtų vadinti stipria apysaka nei skystu romanu.

Šis kūrinys ‒ vienas iš daugelio našlaitystės arba betėvystės tema. Taigi pati idėja vaizduoti merginą, augančią ir brestančią vaikų namuose, mažai ką nustebins. Įdomesnis jos charakteris, jos ir jos bendraamžių santykis su aplinka, skirtingi būdai prisitaikyti ir išgyventi. Ne veltui ir pavadinimas toks ‒ „Eksperimentas gyventi“, apie kurį pagrindinė veikėja ir pasakotoja svarsto nuo pat pirmųjų puslapių: „Nenuostabu, jog vėliau, bėgant metams, mane apsėdo įsitikinimas, kad su manimi atliekamas kažkoks apgailėtinas eksperimentas, kad esu jo dalis. Eksperimentas, beje, atrodo, buvo nevykęs ir nepavyko“ (p. 10). Tiesą pasakius, čia susiduriame su pirmuoju apysakos trūkumu, sakykime, pirmuoju aukštu slenksčiu, kurį reikia įveikti: autorė pradeda nuo pasakotojos samprotavimų apie Dievą, pasaulį ir savo vietą jame, tie samprotavimai išsitęsia, atrodo nelabai natūralūs ir gali patraukti nebent į filosofinius apmąstymus linkusį paauglį (noriu tikėti, kad ir šiais laikais tokių pasitaiko, kad ir nedaug...).

Sėkmingai įveikus pasakotojos filosofijas, tenka dar vienas kantrybės išbandymas ‒ antrasis slenkstis: gana smulkiai nupasakojama „vietos, kurią vadinome namais“ aplinka, ten dirbantis personalas. Suprantama, charakteriai šaržuojami, nes matomi pagrindinės veikėjos akimis: akylai visus sekanti budėtoja bobulytė Liudmila ‒ „tikrų tikriausia slaptoji agentė“, gavusi Pinočetės vardą, žiurkėną primenantis ūkvedys Zenonas, „senmergių senmergė“ medicinos sesutė Andželika... Jų charakteriai neišplėtoti, to ir nereikia: autorei svarbu pasakyti, kokią funkciją atlieka. Pasakojime pabrėžiamas ir beveidis tų namų dirbtinumas: pastatas turi du galus, kiekvienas padalintas į penkis gyvenamuosius plotus su bendrais miegamaisiais ir virtuvėle. Paaugliai apgyvendinami po 5 arba po 7. Viename pastato gale ‒ mergaitės, kitame ‒ vaikinai: „Visi kartu mes veikėme kaip baterija, kurios viename gale yra pliusas, kitame ‒ minusas. Nors ir stengėmės funkcionuoti kaip du atskiri organizmai, pliusas neišvengiamai traukdavo minusą, ir atvirkščiai“ (p. 11).

Na, ir trečiasis slenkstis: gana banaliais žodžiais dėstomi abstraktūs samprotavimai, kaip realybė skiriasi nuo gražių kalbų: „Mūsų kasdienybė buvo ir tų žmonių kasdienybė. Naktys ir dienos, susipynę gyvenimai ir likimai. (...) Jie nepavargdami nuolat mums kartodavo, kad mes esame, kas esame, ir reikia tuo didžiuotis. (...) Akivaizdus melas kaip plonytė perregima popierinė kaukė nepridengdavo jų tikrųjų minčių“ (p. 17). Dėstymas užima kelias pastraipas.

Kyla klausimas ‒ ar tikrai visi tie postringavimai tikslingi? Ir ar jų reikia knygos pradžioje?    

Tik įveikus visus šiuos slenksčius, pagaliau atsiranda intriga. Šiuose namuose veikia savos išgyvenimo taisyklės, silpnųjų nemėgsta, patyčias ir engimą stengiamasi nuslėpti. Be pasakotojos, esama kitų įdomių personažų: skriaudžiama, niekad prie vaikų namų neįpratusi Beata, savarankiškumą ir stiprybę demonstruojanti Dominyka, tylusis, meninių polinkių turintis Konstantinas (arba Kastantas), brutalų žiaurumą įkūnijantis Genius... Pati pasakotoja vardo neturi. Gyvendama vaikų namuose ji yra labiau stebėtoja, fiksuojanti kitų likimus ir kartais nujaučianti, kuo tai gali jiems baigtis. Tiesa, kai kurios jos stebimos scenos aprašomos labai tiesmukai: „Mačiau, kaip Genius staiga sugriebė Kastantą už ausų ir laikė iškėlęs kone iki lubų. Kastantas cypė ir inkštė iš skausmo (...). Genius ir tie, kas buvo su juo, tyliai kikeno jausdami malonumą. Tai, matyt, dirgino ir siautulingai kurstė jų fizinę jėgą, dėl to jie akivaizdžiai buvo pranašesni“ (p. 55). Brutalių scenų literatūroje paaugliams galima ir nevengti, bet jas veikiausiai reikėtų perteikti ne  publicistinį ar samprotaujamąjį tekstą primenančiu stiliumi.       

Kur kas geriau D. Opolskaitei pavyko perteikti vaikų namuose tvyrančią problemų „nematymo“, noro jas nuslėpti, užglaistyti atmosferą. Beatos savižudybė vaizduojama taip, tarsi to įvykio nė nebuvo: „Beatos nebeliko. Daugiau jos nė vienas nematėme. Ryte mūsų laukė du didžiuliai autobusai, visi netikėtai buvome išvežti į ekskursiją. Aplankėme tris muziejus ir žiūrėjome filmą. Buvome nuvežti į piceriją. Grįžome vėlai vakare. Nieko nematėme ir negirdėjome“ (p. 82). Ryžtingoji Dominyka vis dėlto nusprendžia pasakyti, kas vyksta ir ko vadovybė linkusi nematyti: „Tvirtu žingsniu Dominyka įžengė pas pačią direktorę ir išklojo jai visą tiesą. Viską. Apie Kastantą, apie Beatą ‒ viską viską. Išbuvo ten ilgai, beveik iki nakties. Mačiau, kad buvo pakviestas Genius. Jis įėjo, uždarė duris, o aš sėdėjau įtempusi ausis, norėdama nors ką nors išgirsti. (...) Tik vėlai vakare Dominyka parėjo į kambarį. Buvo balta kaip drobė, pavargusi, išsekusi. Aš išsigandau. Viskas gerai, pasakė ji, viskas kaip turi būti, pamatysi. Ir griuvo miegoti. Ir tikrai: Geniaus daugiau nebemačiau. Niekas jo daugiau nebematė. Jis stačiai dingo. Kas jam nutiko, jokia žinia manęs nepasiekė“ (p. 84‒85). Toks yra vaizduojamas buvimas valstybinėje sistemoje ‒ problemos egzistuoja, bet vos iškilus į dienos šviesą ‒ tiesiog dingsta.

Dar vienas svarbus pasakotojos charakterio bruožas ‒ jos jausminis atbukimas, sugebėjimas reaguoti tik į pačius stipriausius dirgiklius. Mokykla, į kurią ji pradeda vaikščioti apsigyvenusi pas globėją, jai atrodo nenatūraliai sterili, ją lankančios kitos mergaitės ‒ vienodos, mandagios, keistai besišypsančios. Pasakotoja nesugeba suvokti ir globėjos paskatų ją pasiimti ‒ nusprendžia, kad tai tiesiog atsitiktinumas, vietoj jos galėjo būti bet kuri kita paauglė, nes globėja nieko neklausinėdavo nei apie tėvus, nei apie tai, ar patinka nauja vieta... Tartum visai nesidomėtų jos gyvenimu. Globėjos sveikata vis blogėja, bet iš pasakotojos matymo perspektyvos tai atrodo neverta gailesčio: „Mačiau, kad jai kažkas yra. Galėjau spėti ‒ ją kankino hipertonija ir sutrikęs širdies ritmas. Tikriausiai dėl to toji žmogysta bijodavo būti viena. Laukdama manęs neužsirakindavo durų net nakčiai. Tikėjosi, kad pagelbėsiu prireikus ir ji galės mane prisikviesti. Garsiai dūsaudavo žiūrėdama man į akis. Tik aš nenorėdavau būti gera. Būti nuolanki ir pasiaukojanti. Nors būčiau mokėjusi tokia būti, gerai žinojau. Tačiau tai suvokiau ir tyčia nenorėjau. Nė karto net nepaklausiau, kaip ji jaučiasi. Ar gal ko nors reikia. Kita vertus, būtų buvę kvaila jos vietoje tikėtis ko nors kito“ (p. 126).

Svarbu ir tai, kad patekus pas globėją keičiasi pasakotojos santykis su aplinka. Vaikų namuose, kaip jau minėta, ji buvo labiau stebėtoja, o čia pradeda gana aktyviai veikti: ji tampa tyrinėtoja, naujų galimybių bandytoja. Iš pradžių ima tyrinėti miestą: „Kasdien klaidžioti miesto gatvėmis ir skersgatviais buvo įdomu ir nė kiek nenuobodu ‒ visomis gyslomis jaučiau srūvant neaprėpiamą laisvę, kuri svaigino dar nepatirtais pojūčiais. Lyg didžiuliu aitvaru būčiau sklendusi virš žemės“ (p. 106). Viena iš labiausiai vykusių, poetiškiausių vietų ‒ pasakotojos samprotavimai apie vandenį: „Supratau, kad vanduo kaip niekas kitas atspindi tikrąjį žmogaus veidą, tad pavojinga to nežinant virš jo pasilenkti ‒ gali išgąsdinti. (...) Mano veido net vanduo neįstengė atpažinti. Jis kiekvienąkart karštligiškai murmėdamas dėliodavo mano bruožus tarsi spėliodamas, kuris atvaizdas galėtų būti tikrasis. Tai buvo ilgas ir painus žaidimas, kuriam nebuvo galo. Kai pagaliau pakeldavau apsvaigusią galvą, dar kurį laiką man rodydavosi, kad mano veidas tebėra tas virpantis šešėlis, tuoj tuoj išsidraikysiantis ore, ir aš iš siaubo instinktyviai priglausdavau delnus prie skruostų ir kaktos“ (p. 107). Toks veikėjos savo veido matymas siejasi ir su autorės sprendimu vaizduoti ją bevardę, kai tuo tarpu visi kiti veikėjai vardus turi.  

Iš stebėjimo perėjusi į veiksmo, galimybių bandymo sritį, pasakotoja susideda su visuomenės paribyje gyvenančiais ir vagystėmis besiverčiančiais jaunais žmonėmis, nors ir pilnamečiais. Pati išmoksta vagiliauti. Su gaujos vadu Viktoru ji pradeda lytinį gyvenimą ‒ savo noru, tiesiog vadovaudamasi instinktu, kad jis stiprus ir apsaugos ją, kaip kad rūpinasi kitais gaujos nariais. Savotiškai jis, tiesa, tikrai rūpinasi. Nė vienas iš jų nekelia gyvenimui jokių aukštų reikalavimų, „meilė“ ‒ čia tik tuščia abstrakti sąvoka.

Taigi „Eksperimente gyventi“ iš esmės vaizduojama neigiama pagrindinė veikėja, kurios veiksmai siejami ne tiek su pastangomis grįžti į mūsų normalia vadinamą visuomenę, kiek su išlikimu jos paribyje. Vis dėlto psichologinė jos charakterio motyvacija tokia stipri, kad skaitytojas ima linkėti jai geresnio likimo ir viliasi, kad „nesėkmių ruožas“ pasibaigs. Jis ir baigiasi ‒ labai netikėtai: gaujos vadeiva suimamas ir pasodinamas į kalėjimą, pasakotojos globėja miršta, testamentu palikusi jai namus ‒ kad ir palaikį, bet vis tiek stogą virš galvos, o pati pasakotoja ima stotis ant kojų ėmusi rūpintis savo sūnumi Ulriku, taigi galime sakyti, kad suveikia derinys: „palankiai susiklosčiusios aplinkybės plius motinystės instinktas“. Vėlgi sunku papriekaištauti dėl logikos stokos: normalu, kad veikėja, kurią per gyvenimą vedė instinktas išlikti, dabar pajunta poreikį žūtbūt pasirūpinti savo kūdikio išlikimu. Taigi ji ima auginti gėles, pardavinėti jas šalia kapinių ir taip po truputį tvarkosi savo varganą buitį. Apysaka, prasidėjusi paauglį skaitytoją vargiai ar užkabinančiais samprotavimais apie Dievą („Jei žinočiau, kur gyvena Dievas, atidžia akimi prižiūrintis visus atsitiktinumus, ir kurio mintis yra tobulos trajektorijos, norėčiau Jo daug ko paklausti.“ (p. 7), baigiama idile: „Ir Dievas buvo arti. Tą netikėtą saulėtą akimirką, kvepiančią pienėmis ir medumi, Jis buvo arčiau nei bet kada. Staiga pajutau Jį ir nustėrau, apimta to jausmo. Jis žvelgė man į akis, o aš žiūrėjau į Jį. Aš pati turėjau Jo akis. Jo kvėpavimas buvo mano kvėpavimas. Ir mano ranka, apglėbusi Ulriką per pečius, buvo Jo ranka“ (p. 172). Ši pabaiga lieka balansuoti ties utopine vizijos riba ‒ realybė tokia, kad didžioji dalis vaikų namuose augusių merginų taip pat negeba pasirūpinti savo vaikais: joms trūksta socialinių ir buities įgūdžių, tad instinktyvi meilė negarantuoja atsakomybės už naują gyvybę. Tačiau grįžtant prie apysakos ‒ kodėl gi ne? Tebūnie tai pasakos apie Pelenę variacija, leidžianti tikėti, kad pasiekus visišką dugną pakanka atsispirti ir tuomet lengvai, vienu mostu išnersi į šviesą. Ir, atvirai pasakius, man tokia pabaiga patiko.  
 

Recenzijų konkursas.

 

 

Organizatoriai

    
      






 
 

 


 

 
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.